->
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų. –
Tirpsta prieblandos rūkuose
Sumušti vitražai.
Rūmo salė, kaip šventovė,
Tuščiais toliais paslaptinga
Dengias sutemų šešėliais,
Naktį prieglobstin vilioja.
Tirpsta prieblandos ūkuose
Sumušti vitražai,
Tik voratinklių siūleliais
Suraizgyti sumazgyti.
Tirpsta sutemų šešėly
Skliautų bareljefai
Ir vingiuotieji karnizai,
Nutrupėję, apdulkėję.
Skęsta sienoj du peizažai
Į drėgmės nuodingą ūką –
Ir italo skambų vardą
Kandys graužia rūpestingai.
Gūdžiai tiesia juodą sparną
Kurčias aklas numirimas –
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų.
* * *
Jau naktis. Nė vieno balso –
Ir nė vieno daikto.
Tik kažkur toli boluoja
Skylės sumuštų vitražų,
Tik kažkur pro tamsą gremžias
Alkana peliūkštė,
Tik kažkur atsargiai, bailiai
Grikši nuobodi kandis.
Ne. ne viskas rūme miega:
Kažkur, kažkur iš glūdybių
Veizi budi gilios akys,
Kažkur aidi kurtūs žingsniai,
Kažkur šnabžda tylios šnekos,
Kažkas verkia, kažkas juokias,
Bet vidurnakčio slaptybių
Kas gi prasmę besupras?
* * *
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų.
Iš toli atskridęs aidas
Pro sudužusį vitražą,
Per apgriuvusius karnizus
Dvylika varpų kartojas.
Ir kai smūgis paskutinis
Drobės dulkes sukilnojo,
Kelia galvą senas grafas –
Ir be balso, kaip šešėlis,
Ž. engia ruimu mėnesienos
Iš auksinių rėmų.
Nebeaidi jojo žingsniai,
Nebedunda senos grindys,
Nebegirgžda sunkios durys
Tik nutilo zvimbęs uodas,
Tik nudūmė kur peliūkštė,
Tik kandis paliovė graužus.
* * *
Eina laukan senas grafas,
Leidžias laiptais suardytais
Ir prie marmuro kolonos
Tylia statula sustingsta.
Dunkso rūmas mėnesienoj,
Kaip didžiulis baltas karstas,
Kur užkeiktą amžių turtą
Dengia dulkės ir pelėsiai.
Aptrupėję baltos sienos
Ir apgriuvę aukštos bonės,
Gedulingai lenkia galvas
Įsiknisdamos į žemę.
Nei žolynų, nei gėlynų,
Tiktai pilkas, pilkas purvas,
Tik nudžiūvusioji palmė
Po stiklais oranžerėjos.
O tenai, kur baltos gulbės
Plaukinė|o iškilmingai,
Tik iš dumblo žali maurai
Siaubia srovę veidrodinę,
Svyri medžiai samanoti
Seną tiltą apkabinę,
Skverbias krūmai ir vijokliai
Į apaugusias alėjas.
Dar toliau, ant plyno lauko,
Ant kalnelių mėnesienoj,
Plikos skurdžios bakūžėlės
Vienos gunkso gedulingai.
Gunkso plikos bakūžėlės
Ant kalnelių mėnesienoj –
Ir į balzganą mėnulį
Loja alkanas šunelis.
*
Atsiduso senas grafas –
Sušlamėjo liepų lapai –
Ir nuleidęs žilą galvą,
Nulingavo į alėjas.
Ir kaip pasmerktas klajoklis
Ilgai bastėsi tarp medžių,
Tai sustodams, tai sugrįždams,
Tai sukniubdamas į žemę.
Štai jau pirmos ryto spalvos
Ima brėkšti ant bakužių,
O senajam dvaro parke
Dar nakties vaidinas monai.
Bet iš tolo nesuprasi,
Kas ten kniūbo prie upelio:
Ar tai šmėkla, ar šešėlis, –
Ar tai karklas žaliakasis
Globia baltas lelijas.
O didžiulėj rūmo salėj
Vien peliūkštė bėginėja.
Vien kandis pakampėj grikši,
Tiesia voras tinklo siūlą
Ant sudužusių vitražų, –
Liūdnai šypso senas grafas
Iš auksinių rėmų.
* * *
Jau nutilo, jau paskendo,
Jau ištirpo su šešėliais
Ir kūrybos seni žygiai
Ir mirties nauji prajovai –
Ir lėmimai ir smerkimai
Gaivalinei amžiaus kovai.
*
Vien galia, plati kaip jūra,
Ir pirmykštis laisvės sapnas
Kuria pilį šimtabokštę –
Myli, veikia ir gyvena,
Ir ūgdina ir dalina
Didį šventą Dievo meną.
Naujo rytmečio kūrėjų
Žėri tolyje žibintai
Ir paniekintų griuvėsių
Supeliję rausta plytos.
Aukštos sienos – amžių dienos
Naujo žygio atstatytos.
Palikite komentarą