Dainiui

Ne mirksnio liepsnai tavo kanklės, broli!
Jų kerui skirta garbinti visatą,
Kur amžiai terpia į mįslingą ratą
Būties sodus ir žemės tyrų molį…

Tu. gerbei rožę, gerbęs skurdžią žolę –
Nes kas iš lapo visą medį mato,
Tas, lašas buvęs, grįžta į verpetą
Ir mirksniu seiki gyvą amžių tolį…

Tad suok, žyny, gyvybės sutartinę
Tiems, kas už mirksnio piūtės menką gniaužtą
Užburto amžių lobio išsigynė, –

Skelbk žemės viltį, vargo nepalaužtą,
Ilgos nakties sapnuotą saulės žinią –
Jei gaidystė artėja – aušta, aušta!