Prakeikimas

Siaubinga prieblanda užtvindė pirkią,
Visi stovėjo tylūs ir išbalę,
Prieš savo norą nepravirkę –
O tėvas rodė rūsčio galią –

Įnirtęs, lyg perkūnas, griaudė –
Jo sunkūs žodžiai krito man.
Kur eisiu aš per liūtį, audrą –
Jo prakeikimo lydima?

Sutvisko žaibas – nušvietė lūšnelę.
Drebėjo tėvo kumštis pakelta –
Visi drebėjo mirtinai išbalę,
Nedrįso niekas tart: “Ji nekalta!”

Nepulsiu aš po kojų piktam seniui,
Kad spardytų mane, paskui atleistų.
Kad vėl gyventum, kaip gyvenę
Tarp prietarų tamsiųjų raistų?

Atplėšė vėtra man duris lūšnelės –
Ir aš benamė girios glūdumoje –
Gražus žaibais nušvitęs kelias!
Gražu, kai debesys grūmoja!

Dar kartą pažvelgiau į mielą gūžtą –
Naktis ją globė letenom juodom –
Girdėjau, kai pušis per audrą lūžta…
Kuris jų seks manom pėdom?