Rudens vakaras

Iš kambario šviesa raudonu abažūru žiūri.
Ir veidas pasinėręs lango rūmuose.
Laukuos jau gal žiema atsnigo – kelias baltas,
Tik čia rudens gėla apėmusi.

Nurimk, širdie! Vis tiek jau traukiniai išėjo –
Dūdavo garvežiai – sustojo, šniokštė garas.
Gyvenimas prisijuokė visokiu veidu
Ir įvairių amerikų pridarė.

Tegu. Tegu! Mirtin paspėsim pėsti…
Dar žemės ašaras išgersime.
Ir bus ne poema – ne padavimas,
Jeigu net kraujas pasilies kaip versme.

KO KRISTUS ŽODŽIAIS VERKĖ

Rudens vakarų tylumoj tamsuma, –
Nykumos nei išsemt, nei išbristi.
Nuo medinių kapų nusileidžia laukuos
Ir braidžioja verkdamas Kristus.

– Žeme, varguos išplukdyta,
Su auksu, šilkais kartu didelį skurdą veži;
Pavydas, godumas vis ėda tave –
Graužia kaip vėžio liga, kaip vėžys, kaip vėžys.

– Žmogau, iškankintas aistrų,
Veltui mano kojas medines bučiuosi!
Nes tu šičia, žemėj,
Kaip vienam tiktai vakarui svečiuose.

– Ir kuo kaltas esi,
Kad aistrus taip tau žemės kūnas ir krūtys?
Kas akies primerkimas –
Ir lengva bedugnėn įgriūti.

– Tarp juoko, aistros ir griežimo dantų
Tau ir kančių ligi valiai.
Dar pranašas rašė, jog bus diena ir valanda bus,
Kada klaupsis ant kelių karaliai.

– Ir ką pasakysiu aš Tėvui Manajam,
Kai iš keturių šalių pakels ugnį – pasauli, prapulki! –
Kas jums sakė, kas sakė, o broliai,
Jog nebus suskaityta skriaudų aliai dulkė?..

* * *

Aš negaliu išpasakyt,
Kaip gyslos trūkčioja ir kraujas plaukia;
Tolydžio jau ir kaulai džiūsta,
Lyg vasaros kaitra palaukėj.

Nes pašauktas širdies virpėjimais matuot
Gyvenimą, pakol į amžinąjį guolį kas.
Aš alkanas – sergu gyvenimo liga,
Kaip tūlas alkoholikas.

O motina dalia ir jus pakinkė –
Kas dieną vargą brendat sunerimę.
Tačiau einu, pagarbinu šią žemę
Ir jos mažiausią sutvėrimą.

Viską perku! Perku ir nederu –
Širdim už viską moku:
Kiekvienas gyvas padaras –
Mano kančia ir juokas!