Rudens rauda

Rudens takais, pro tankumyną,
Sugniužęs klaidžioju po mišką,
Ir širdį nerimas slogina,
Ir gailios ašaros jau tryška….

Užgeso, alksniai, mūsų rytas –
Jus žalios skaros nebegobia –
Ir aš į jus grįžtu jau kitas, –
Ii aš nustojau žemės lobio…

Žinau šį ąžuolą, pažįstu!
Liemens kadaise liekno, tvirto –
Aš nemaniau, kad jis sukristų,
Bet štai jis taką man užvirto…

Ir tik atkišo šaką smailą,
Lyg nuoskundą į dieną tylią –
Tau ne vienam, kas žuvo, gaila,
Ir man likimas žaibą skilia…