Lapkričio disonansuos

Praėjo vasara. Žiedai nuvyto.
Ir žalios liepos numetė lapus.
Einu į rudenio miglotą rytą,
einu į ateitį, o rodos, į kapus.

Kur pažadai, kur viltys, kur svajonės?
Ar jos su liepų lapais nenukris,
ar liksiu aš pusiaukely kelionės
į pilkas tolumas, kaip vergas bežiūrįs?

Ne! Ne! Regiu dar saulės skliautą tyrą,
pavasaris ne vienas dar tenai pakils.
Žiauriuos žiemos speiguos skambėjus lyra
ir disonansuos lapkričio netils …