Lapai

Niekada nemaniau kad su rudenio lapais tiek vargo
Lyg iš knygų rudens kvintesencija – degančios spalvos
Kai kurie – dar ir kvepia
Bet vos tiktai pradedi grėbti
Ypač jeigu diena apsiniaukus žvarbi ir vėjuota
Neduok Dieve: vos šuoras ir viską darysi iš naujo
Buvo tokia krūva sugrėbta – nors filmuok nors padek tą
vangogišką grožį
Išpustyta per vieną akimirką – lapdėmės vienos
Iki patvorio dega nuo patvorio – dėmės ir nervas
Vienas nervas
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O daktaras sakė – padės, nuramins, užsimiršiu
Sakė, pervargau, sakė, geriausia terapija sielai –
Išvažiuot, atsiskirti, padeginti širdgėlos lapų
Sakė, senio Sizifo kompleksas man sielą pagraužė –
Mat nemoku pabaigti darbų – niekada nemokėjau
Vos tik įsivažiuoju, išsigąstu kažko ir paleidžiu
Tarsi akmenį ristis nuo kalno gyvenimą savo
Jis teisus – praeity jau ne kartą paleidau
Daugybę darbų, tėvą motiną, santuoką moterį vaiką
Gražų prasmingą gyvenimą, taurią kūrybą
Šitiek kartų į kalną ritau ir paleidau nuo kalno
Ir dabar man atrodo – dar žingsnis ar du, ir užlipsiu
Ir bus galima sieloj iškelt pabaigtuvių vainiką
Betgi akys aptemsta, ir prakaitas, rankos nusvyra
Ir abudu dardėdami ritamės rudenio žemėn
Bet akmuo tai – tiek vienas – atspėkit, kuris pagal šaltį
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O paskui – vėlei Dievui lendu į akis kaip koks durnas
Šimtas pirmąjį kartą iš naujo prisiekdamas kryžium
Kad dabar – tai tikrai padarysiu tikrai ligi galo
Tik manim patikėk tiktai akmenį duok man dar vieną
O jisai: kur tau akmenį – nei tu pakelsi grįžk grėbt savo lapų
– Tai kad pusto labai šitaip pusto vis pusto ir pusto
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Dar prisiminiau rusą kaimyną – paklaustas kaip gyvas
Jis sakydavo „pusto v mojej grudnoj kletke tak pusto…“
Man taip pat – viskas taip ir be jokio vertimo:
Pusto mano krūtinės narve – pusto pusto ir pusto