Agitacinio pobodžio eilėraštis su priemaiša piršlybų

Pavasario saulė nušvito meiliai
Ir žiūri.
Ei, žeme,
Žemėn kepurę!
Žiūrėk – spinduliai,
Nė saulė, senovės lietuviškas dievas
Šypsos dangun pasilipęs.
Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas,-
Bet visą tavo ištisą plikę,
Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,
Atėjo milijardais degančių pirštų
Naujam gyvenimui atkasyti,
Atėjo tau pavasario pirštų.
Žeme, rangykis.
Nebepirmas jau sykis
Pavasaris tavo jaunikis, –
Bet taip ištekėki, kad rudenį nebesiskirti.
Kas kad senatvėj tau skruostai suplėkę,
Kas kad sanatvėj tau dantys išvirtę, –
Liepk – grimą.
Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim,
Tavo rūpesčių juodą arimą
Vasarojų auksinga pudra nubarstysim.
Liepk – kad vainikų vainikai, –
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų \i paukščių orkestrą
Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo
Bet:
Kad dainos skambėtų,
Kad vainikai mirgėtų,
Kad lydėtų tave
Visą gyvenimą tavo.
Saulė iš snaudulio kelia,
Prie vartų jau tavo jaunikis, –
Žemė senelė,
Rangykis!