Kaimai išeina

Eglyne pasikelia vėjai. Tykiai
jie per miegantį sniegą atbėga –
ir, nuskynę varveklį ledinį,
paskambina lango stiklan.

Ir staiga geležiniam šalty surinka
raudona ugnim visų trobelių langai. Gurgėdama
verčias tamsa dideliais kamuoliais pro palinkusius
kaminus į apledėjusį dangų.

Vėjai grindžia spindintį kelią kaimams per ežerus.
Vėjai tiesia rankas apšerkšnijusias mano kaimam.
Vėjai saulės auksinus žvangančius žemėn pažeria –
ir išsiveda kaimus, netarę nei žodžio man.

Palaukite dar! Mano broliai pilkieji, kelionėn?
Į kurią gi šalį, kaimai?-Bet po sniego našta klupdami jie
ir apsvaigę nuo vėjų kerėjimų – eina – tolinas – tolinas –
ir pusnynuos palieka išmintas saulėtekin pėdas.