Pasaka

Nuodų taurė karaliaus soste,
Ant žemės aukso karūna.
Sukniubus klupo karalaitė –
Po kojų rožė kruvina.

Per tylią jūrą plaukia laivas,
Liepsnomis laistos vandenai.
Be vėjo kelias’ drobių burės,
Kaip gulbinų balti sparnai.

Į krantą žengia jaunas vadas,
Jį lydi karžygių minia.
Džiaugsmu jų vėliavos plasnoja
Ir šarvai blykčioja ugnia.

– Sveika būk, mano karalaite! –
“Žygiuok pirmyn, jaunasai vade”.
– Tolyn neveizi mano akys,
Tavąsias lūkesy atradę.

“Šalis manoji – debesuota…”
– Bet mes iš saulėtos šalies. –
Mirties taurė manajam soste…”
– Tu aukso žvaigždėmis dengies.

“Myli? išgerki sosto taurę,
Tai tavo aš ir karūna.”
– Oi, ne: nei tu, nei karūna,
Bet vien tik rožė kruvina. . .

Ir stveria jis nuo sosto taurę,
Išgėręs sviedžia į uolyną,
Bučiuoja kruvinąją rožę
Ir dulkėse karūną mina.

– E, lik sveika jau, karalaite!
Karaliaus sostą puošk skaisčiai:
Toli, toli per tylią jūrą
Kiti jau plaukia tau svečiai.