->
Jisai ateina per granito kiemą,
Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba.
Paglosto medį, vandenį ir katę,
Į dieną kaip į veidrodį pažiūri.
Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas,
Ir katinas nuo slenksčio puola orą
Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti,
Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.
Naujagimiu pravirksta ąžuolinės
Šimtmetės durys. Pro geltoną rūką
Ligonio akys mato: laumės juosta
Kvatojančiom papūgom byra žemėn.
Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką,
Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina,
O angelas, į židinį įėjęs,
Pavirsta dūmais, pelenais, žarijom.
Palikite komentarą