Imago mortis

IŠ KAŽKUR šalta mirtis atjoja:
Barška kaulai, dalgis žvanga,
Ir gyvenimas kaip šuo po kojų
Cypia susirangęs.

Smėlio laikrodis aukštyn pakeltas
Ir šypsą reti pageltę dantys:
Net ir tam, kuriam pasaulis buvo šaltas,
Daros artimas ir šventas!

Velka pasagas per gūdžia tylą,
Taip grasiai, taip baisiai klapsi: –
Tu, žmogau, iš žemės dulkių kilęs,
Žemės dulke tapsi.

Ir akivietės, kaip prarajos pravirę,
Taip klaikiai pasaulin įsidėbę.
Žemė šaukia: Dies irae! –
Žemė tiesia šaltą glėbį…