Gaisras ponoptikume

Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.

Oranžinės gaisro rankos, išnėrusios iš palovio, užima seniui burną, jis mėgina pakilti ir krenta nesurikęs, ir, lėtai plaukdamos aukštyn, jos minkštais smūgiais pramuša lubas ir pianisto pirštų greitumu perbėga per pirmojo aukšto salę.
Vaškinių figūrų veidai ima tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krenta jai į glėbį, – ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>