Septynios psalmės

TEN VORTINKLIŲ šilkinės gijos,
Ten vakaras – žaizda, ten kraujas alma,
O saulėj tvyro aštrūs kalavijai –
Septyni sopuliai, septynios psalmės!

Niūniuoja vėtra giesmę gailią,
Vaitoja gilios jūrų marių gelmės,
O ten, gelmėse, miega mano meilė –
Septyni sopuliai, septynios psalmės.

Ten ragana vylingais burtais savo,
Sėdėdama žaliam dugne ant kelmo,
Ten ją, pirmutinę mano meilę žavi –
Septynis sopulius, septynias psalmes.

Bet mariom pulkas karžygių atjoja,
Aštriais kardais kapoja aukso šalmus…
Tave, tave išgelbės, mylimoji –
Septyni sopuliai, septynios psalmės.

Kraujuoti karžygių kardai sušvinta…
Karalių rūmai… lieknos palmės…
Ar jie pajėgs tave sostan gražinti –
Septyni sopuliai, septynios psalmės?..

O Viešpatie, jų eilės tirpsta, jėgos mąžta
Ir ryja juos ten nuožmios gelmės.
Ji nepasieks jau niekad marių krašto –
Septyni sopuliai, septynios psalmės!

Tai vakaro, ne mano žaizdos gyja,
Ne vakaro, tai mano kraujas alma:
Širdin įsmigę aštrūs kalavijai –
Septyni sopuliai, septynios psalmės!