Neramios žvaigždės

Aš priglaudžiau prie žemės ausį
ir jos nerimstančios širdies
skausmų ir sielvartų klausausi,
ko niekas niekas negirdės …

Aš priglaudžiau prie žemės ranką, –
ruduo, o ji dar nešalta,
jos karštas kraujas nesukrenka,
ir žvaigždėm spindi jos kakta.

Aš priglaudžiau prie žemės širdį,
prie motinos tėvų tėvų, –
ir aš žinau, kas ją pravirkdė,
skausmu ko skundžias nesavu.

Aš priglaudžiau prie savo žemės
ir savo džiaugsmą, ir dejas, –
ir ėmė žvaigždės krist neramios,
ir ėmė naktys švist pro jas!..