->
1
Po sutemas, kai nuobodu ir veik negalima.
Po karčemas ir vis gilyn į jas.
Tada – ak, dar aiškiau vaizduojasi kaip kaliniui
Stiklinio tavo veido linijos.
Aš spėju, dėl ko tu, kai saulė leidžias už dirvonų,
Liūdnas akis į dangų įremi:
– Kad mes pasaulyje, mes, žmonės,
Kaip lapai lapkritį, kaip lapai byrame.
Daugiau jau laukiniu balsu prisisapnuodama neplak manęs!
Tu gi žinai pati, jog tik iš ryto žydi mėlyni linai.
Tava širdis tikrai iš akmenio –
Iš ak-menio jinai!
Linksmai pagyvenu arba svyruoju lyg berželis.
(O tai ir tu gerai žinot turi.)
Nes dar greičiau už vasarojų žalią
Nužydi ir nugeltonuoja moterys…
2
Kai žiemą, tai ne taip ir liūdna.
Jei liūdesys, tai vis nors baltumu nugeltas.
Prabėga gatvės pro akis –
Ligoninės, aptiekos ir kepyklos baltos.
Iš vargo išrauti nusišypsojimai
Seniai, ak, jau seniai įgriso.
Jei meilė – tai tebūnie meilė –
Vadinasi, tave turėti visą.
Ne mano ir tas džiaugsmas, ratu saulei tekant…
Širdy nešuos vos kraštą vasaros.
Tenai ne tavo sielvartas pabalęs –
Tai gruodis žemėn lieja ledo ašaras.
Negi ant juoko gyveni iš viso.
Kad, vis kažko belaukiant, akys ir veidai ištįstų.
Nebeateisiu pažaliuot pavasarį –
Įspindo akys tolumon ir stingsta ametistais.
* * *
Juokias vakaras po miestą,
Tyčiojas ir mėnuo.
Prasigėriau ligi kaklo –
Liūdna pasaka, Karmena!
Bet žinai, koks keistas būdas:
Dar turiu širdy aš aukso.
Eikime abu abudu,
Patį dangų artumon prišauksiu.
Tau užpirksiu pusę margo svieto,
Gražiąją tą kaip kristalas.
Ir jei man kada neliks ten vietos,
Pasitiesiu kur kaip latras palei stalą.
Patikėk, ir Dievas blogas,
Kai pasaulį prageri per naktį.
Ciniškas ir aš, ir svietas –
Širdis pameta visokį taktą!..
* * *
Tikrai sakau:
Ne sapnas, ne iš miego.
Tai mano laimę išveža ruduo –
Be vieškelio, be traukinio, net žviegia!
Žinia, jei įvažiavus miestan skambina varpai,
Tai reiškia, mirė kas.
Ruduo kasas paleido. Taip gelstame ir mes…
Tik čia jau ne ruduo, jau ne, o lyrika.
Rankas kaip šakalius įspausiu
Prieš vakarą į baltą staltiesę.
Ir tu gal veidą į dalis
Eilėmis ašarų suskaldysi.
Sunyksime abu
Vienodų sutemų šešėlyje.
Juokingas aš –
Keistuolė gi ir tu, Ofelija.
Tikrai. Tikrai ne sapnas, ne iš miego.
Tai aš –
Pats savo laimės nusigandęs,
Su rudeniu nežinomybėn bėgu!
Palikite komentarą