->
O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!
Apsvaigę drugiai tūpia ant jų ir užmiega.
Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis –
tavo blakstienų šešėly, kaip ant kvepiančio sniego.
Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt –
sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą.
Tokia tyla po klajonių, vėtrų, žaibų!
Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!
Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,
leisk, tegul ilsis nugrimzdusi mano širdis.
Ir teužpusto akis man ir tuščią krūtinę
degančiu smėliu šios žemės vėjai karšti.
Palikite komentarą