Atsisveikinimas

Ar tu stovėsi šalia manęs kaip atspindys
akmenėjančiu veidu ir rankom, kolei pašauks
iš slėnio keltuvininko balsas mane?

paskutinė lakštingala gieda
dunksi uždaromos durys
susigeria smėlin devintoji banga

Ar tu stovėsi šalia manęs balto kalno pavėsyj
klausydamasis ledinėj tyloj teliūškuojančio
vandenio iš Anapus – nesenkančioj Stikso upėj?

paskutinį kartą ranka liečia ranką
dūmų ir debesų kamuoliai suvynioja
gyvą saulę į šermenų ašutinę

Ar tu kvėpuosi kartu su manim praretėjusį
kartų orą tolimo ir nepažįstamo krašto,
kurio niekados nebuvo, kurio nėra?

plaukia valtys pavandeniui plaukia
sesers ir Ofelijos baltos rankos
plaukai palaidi ir nebeatspėjama šypsena

Ar tu stovėsi šalia manęs paskutinę valandą –
mano šešėlis, aidas ir atspindys –
kai rūstaus laivininko irklai palies mano petį?