Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo

Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo,
Ugniasargė ilgai į jąją žiūrėjo.
“Tvaskėkie, ugnelė, nakties tamsumyne,
Raminkie man širdį, ką trinka krūtinėj.
Paliepkie vainikui, kad galvą nespaustų,
Paliepkie tu širdžiai, kad meilę nejaustų.
Rūtelių vainike, gentarais apsėtas,
Sakykie, ką veikia vaikins numylėtas.
Sakykie, kad gano jis žirgus greituosius,
Sakykie, kad kauja jis priešus baisiuosius,
Sakykie jo širdžiai, ką meilės nejaučia,
Kad da pamatytie nors sykį jį gaučia,
Kada apkabinus aš jam pasakyčiau:
“Aš myliu iš tikro, o tu tiktai tyčiai.”
Sudiev, jaunikaiti, būk sveiks, bijūnėli,
Skaistusis jurgine, raudons putinėli;
Aš tave mylėsiu, aš tave guodosiu,
Su širdžia sutrinta šią ugnį dabosiu.
Tik šits aržuolyns, į dangų žiūrėdams,
Gegutė kukuojant kas dieną girdėdams,
Tik šitas mėnulis, ką linksmas taip plaukia,
Sakys tau: ji myli ir tave ji laukia.
Bet tu toks atžūlas, tau meilės nereikia,
Visi tave giria, o mane tik peikia.
Ugniasargės jausmas vargingos, jaunosios –
Kaip auksas ant dugno jūrelės giliosios.
Ir, veidus užs’ėmus, ji gailiai vaitojo
Ugnelė tvaskėjus tuo tarpu sustojo.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>