Ak, kaip gera man

AŠ ŽINAU tik vardą, tiktai vieną žodį:
Tartum pačią laimę su savim nešiojuos.
Ir klydau, kai laimė, kaip mergaitė rodės,
Kai jos brangų vardą vakarais kartojau.

Ak, kaip gera man –

Kai žinau, kad laimės visiškai nebėra!
Gal susuks ji protą po bankroto pirkliui…
Kaip atskirt pasaulį nuo Romos galeros,
Kur esmi prikaltas prie nevilties irklo?

Ak, kaip gera man –

Nebelaukti nieko, niekuo netikėti,
Abejingą žvilgsni į žvaigždes pakelti:
Ateitis – miražai ir tyrai smėlėti,
Praeityje tuščia, abejinga, šalta…

Ak, kaip gera man –

Aš galiu gyventi, kaip koks Ahasveras,
Aš galiu numirti, kaip kokia plaštakė.
Aš žinau – prikaltas žmogus prie galeros,
Aš matau, kaip dega jojo klaikios akys!

Ak, kaip gera man!

Ir taip ramus, ir taip nerūpestingas
Su tingia šypsena žiūriu pro langą –
Taip retkarčiais šis tas dar įkyriai įstringa,
Tarytum šitas banalus pasenęs tango: –

Ak, kaip gera man…