Skriski, are

Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki.
Būti vergas savo žemės tu nemoki.
Aš tau laisvės, nei dangaus nepavydėjau,
Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.
Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus,
Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus.
O kai vėl mane padangė užsūpuos,
Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.

Kaip apimt tave, pasauli begalini?
Gaivalingą tavo galią siela mini:
Tavo liepsnos man krūtinėj dar žėruoja,
Tavo aistros mano lūpomis garuoja.
Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,
Bet aš čia, juodojoj žemėj išdygau.
Dar pirmykštę savo buitį siela mini, –
Tik apglėbt tave, pasauli begalini!