Netvarka miške

Skrenda baltas kaip paršiukas
Debesėlis – iš tenai
Leidžias pienių parašiutais
Boružės vaikai.

Pro žiūroną juos barsukas
Stebi, rodo savo žmonai.
Ta matuojąs naują suknią –
Kaip ruduo geltoną.

Repetuoja Lapės sūnūs
Zuikio pagrobimą.
Vakarienę verda krūmuos
Lapės brolis Grimas.

Lošia Kurmis ir Tilvikas
Šachmatais prie kelio.
Vietoj rikių – du sutrikę
Perkūno oželiai.

Bėga pieva du šešėliai
Į svečius prieš vėją
Pas tą bitę motinėlę –
Kiaulpienių melžėją.

Bet po ąžuolu trimitą
Pučia Vilkas Grigaliūnas –
Šiandien reikia apsvarstyti
Voveraitės sūnų.

Mat jis vakar per medžioklę
Drįso ant šakos pašokęs
Riktelt: „Gelbėkis, Zuikiene!” –
Dingo Vilko vakarienė.

Vilkas skelbia: „Punktai du –
Duot jam šimtą voverykščių
Ir penkiolikai parų
Kurmio bokštan uždaryti.

Šoksi tu nuo šiol tiktai
Ten, kur įsakys vilkai!
Nuomonę kas turi kitą —
Prašom, – žiojasi, – į vidų…”

Vilkas didelis teisėjas,
Jo nasrai kaip teismo salė.
Zuikis, į svečius užėjęs,
Grįžtų ryt pro kitą galą.

Bet svečiuotis nieks nenori,
Tik ausim iš baimės ploja.
Kurmis – požeminis, storas
Voverykštėm užsimoja.

Ogi voveriukas šonan
Strykt – jau iš viršūnės žiūri
Ir taikliu šūviu kaštono
Vilkui numuša kepurę.

Ką tu įsakyt gali,
Nors esi ir Grigaliūnas,
Tiems, kas skraido dangumi
Ar pušų viršūnėm!..