->
BUVO šviesi naktis, kai sargybinio ragas
Sumaurojo siaubingas Vorutos pily,
Ir jo veriantį aidą – nejaukų, nesmagų
Pakartojo šilai, mėnesiena gili…
Lyg pavasario upė, pametusi vagą,
Atsibudusi virė ir šniokštė pilis…
Ir karalius iš bokšto pamatė, kad dega
Laužai ant kalnų, kad jį šaukia šalis…
Tai ir vėl, – tarė jis, – mano žemę gimtinę
Svetimųjų žirgai ten kanopomis mina,
Tai ir vėl, tai ir vėl atėjūnai pikti,
Mums ramybę sudrumstę, alkų ąžuolynuos
Mūsų šventą ir amžiną ugnį gesina…
Vėl, užėmusi žadą, jo klausė naktis…
Palikite komentarą