Vakaro kamelija

Lange kamelija palenkus galvą žvalgos,
ir žiedas meldžiasi – “tylos … tylos”,
ateina vakaras kaip senas elgeta,
iš kiemo šunes jo nebeišlos.

O dienos renkasi ir juodą karstą neša
ir šūkauja ir ūkauja kaip giriose vaikai.
“Jaunų dienų, jaunų dienų nebepažįstu ašenai” –
į tamsų vakarą žmogus žiūrėdamas sakai.

Lapelį numeta sausa šaka žilvičio,
ateis pavasaris, aukšta viršūnė sužaliuos,
o ten minioj, tenai toli šaričiuose
vargonų fūgoje girdžiu: “tylos … tylos …”