->
Tragiška kaukė guli penkiasdešimt trečioj salėj, graikiškų vazių skyriuje, ir elektrinė saulė, krisdama nuo lubų, ištyška jos vitrinos stikle.
Vazėse herojai, centaurai ir amazonės kaunasi ietimis ir kardais. Visos Graikijos ir visų jos salų taurės, vazės ir katilai, statinės ir rezervuarai, visas tas molis, auksas, varis, medis ir marmuras nebūtų sutalpinę savyje kraujo, kuris taip gausiai ir greitai tekėjo begaliniuose Graikijos karuose.
Orfėjus, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, skambina lyra ir gieda, o keturi kareiviai, užmiršę savo paskirtį – žudyti, atsirėmę į ietis, klausosi jo giesmės. (Graikiško užrašo raidės, kabančios virš Orfėjaus galvos, žiba kaip žvaigždės tamsiame vazės fone.)
Pro dainiaus giesmę, pro girtų menadų spiralėm švilpiantį šokį, pro riksmą žmogaus, gyvačių geliamo į galvą ir į kulnis, pro karo žirgų kanopų bildėjimą tragiška kaukė, – suraukusi kaktą, nuleistais lūpų kampais, su herojiško skausmo stilizuota akmenine grimasa stengiasi prisiminti tragedijos choro žodžius, kurių klausėsi tikra saulė, sustojusi danguje, ir penkiolika tūkstančių žiūrovų akmeniniame amfiteatre:
Tu buvai jaunas, gražus ir baisus kaip dievas,
Tavo žaizdos gijo lengvai ir greitai,
O tavo priešai krito nuo tavo smūgių.
Jų šešėliai raudodami grūdos prie pragaro vartų,
Laukė savo eilės, išsyk negalėjo sueiti,
Keikė tą dieną, kai kardą valdyt išmoko.
Palikite komentarą