->
Tuštėja, tilsta pūdymai aptemę…
Jau kaimenė atslinko į nakvynę,
Ir tik – atokiai – laimindamas žemę,
Dar tęsia varpas psalmę vakarinę…
Ir dar – toli – saulėlydžio sulaukę,
Būriai piovėjų darbo dainą graudžią,
Taip pat palaimos kupiną, užtraukia,
Bet greit ir ji duslėdama nugaudžia…
Tylos užburtas, žemės ratas mąžta,
Ir ji visa – lyg slėpinio šventovė,
Kur, žmogau, tu meni mįslingą naštą –
Tą, ką kaip duoklę tau. diena užkrovė…
Ir nū, kai mirksnis amžino neskaldo,
Kai spiečių spiečiais skaisčios žvaigždės teka,
Nugirsk, širdie, visatos tylią maldą
Ir ką naktis kaip amžių sekmę seka…
Palikite komentarą