Rytas

TAIP AKIS išneši į plačiausias aikštes,
Į žydra mėlyne virpančius skliautus:
Kažkieno jaunystė atsiskyrus vaikšto,
Kažin kas ten šypsos, aišku – jau ne tu!

Kažin kas ten sunkiai žemės naštą neša…
Puikus limuzinas aplenkia tave…
Ir džiaugies sutikęs į save panašų,
Eidams visą amžių ta pačia gatve.