Praeina metai

Praeina metai, kaip šešėliai nykūs,
praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, –
tik tu, tik tu su baime juos sutikus,
tik tu lieki, silpna žmogaus širdie …

Žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
kiek daug, kiek daug tu garbini stabų!
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
o nebijai nei vėtrų, nei žaibų.

Į vėtrą puoli, kaip balta plaštakė,
pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė,
kol amžių ryto saulė patekės.