Pavargęs fabriko darbininkas

Kasdien grįžtu namo pilkom, dulkėtom gatvėm –
širdis sunki ir visiškai tuščia.
Mano kraujuj įsisunkė didžiųjų plieno ratų
duslus ir amžinas plakimas ir kančia.

Kai užmerkiu akis, naktim sapnuos jis skamba,
kai pabundu – jis aidi medžių šniokštime:
skausmingas ritmas milžiniškų plieno rankų –
jos lankstosi, jos keliasi, jos puola ant manęs,-

ir man atrodo, kad širdies nebeturiu jau,
kad plaka ji tarp plieno ratų negyvųjų,
kaip geležis sustingus ir šalta.

Ir noriu aš praplėšti geliamą krūtinę
ir pažiūrėt prieš savo žingsnį paskutinį,
ar srūva dar nors vienas kraujo lašas ten.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>