Pagonio malda

O, Perkūne, nors kartą skelk į tuos,
kurie nuolat šaukia: ,,mes žūstame“.
Tu išnaikink tuos, kurie, sotūs būdami,
skundžiasi: „sunku gyventi“.
Tu išnaikink tuos, kurie laukia mirties.
Tu nudegink veidus tų, kurie burnoja ant savęs
ir skundžiasi esą elgetos…
Parodyk mums stebuklą!
Tegu žlibi vergai pajus nors akimirką
liepsningą gyvenimą,
nes jie dabar dejuoja,
jie nuodina mūsų darbą,
jie eikvoja savo kūno ir sielos jėgas abejodami
ir skųsdamiesi esą nuskriausti,
bet jie vengia dirbt ir kovot…
Parodyk jiems, kad skundas – tai silpnųjų ištvirkavimas,
nuplėšk nuo jų rūbus, kad mes,
pamatę jų ligas, – pasisaugotume;
tegu trenksmas išgąsdins juos,
kad mes pamatytume, kokie jie bailiai,
tegu tavo žaibai užgrūdins juos,
kad sugrįžtų jiems protas ir valia.
Įgriso mums išsigimėlių dejavimai,
mes laukiam iš jų darbų;
įgriso mums jų griovimas,
mes laukiame, ką jie pastatys.
Įgriso jų skundai ir aičiojimai,
nes nekenčiam tų, kurie žeminas…
Tu gali ir mane pražudyti,
jei aš skųsiuos,
bet išnaikink vergų sėklą mano tautoj.
O, Perkūne, nors kartą pamokyk tuos,
kurie tolydžio skundžiasi: „mes žūstame…“,
nes dėl mūsų krito kariai fronte,
įsakę mums gyvent ir statyt valstybę;
nes dėl mūsų mirė didieji vadai,
palikę nebaigtą darbą;
nes dėl mūsų verkia prosenių vėlės,
kurias mes niekšingai įžeidžiam…