Pabaiga

Praėjusio meto jau nykstančius žemės sapnus
Dainuoti baigiu.
Užversiu tiesiai ir kreivai išrašytus lapus
Šypsniu palankiu.

Dvasia jau, kaip paukštis, pajuto ateinančio ryto
Naujus Pranešėjus –
Ir merdinčio vakaro neišgyventa žaizda
Paliovė skaudėjus.

Giedrėjančia giesme kilniai pasitiksiu tave,
Slaptingas rytojau.
Pamynęs po kojų suvytusį puotos vainiką,
Aukštai atsistojau.

Trumputės minutos, susmulkinę žemės dienas,
Taksėdamos slenka, –
Ir visa, kuo sirgo, ir liūdo, ir džiaugės širdis
Taip smulku ir menka, –

Kad rodosi nėr ko atleisti, nė melst atleidimo:
Nebuvo kalčių!
Jei buvo, tai vien tik širdies daugiabalsė kalba:
Myliu ir jaučiu.