Neregys

Visų likimų buvo
po vieną ir po du,
bet man kuris jų teko,
minėti net skaudu…

Į svirną nukeliavęs
jau daug svečių radau.
Atėjo šeimininkas,
ir aš nusigandau.

Jis uždegė žibintą
taip šviesų, kaip ugnis,
o mano juodo kampo
nepasiekė karšta vilnis.

Girdėjau: šaukė, meldės,
svečiai už likimus…
Tik aš glūdėjau vienas,
nuskriaustas, bet ramus.

Jie žemės turtus matė,
o aš savos širdies…
Ir aš žinau, kad jie man
kada nors pavydės.

Jie brolį nužudyti
galėjo mirtinai;
o aš likau be keršto,
kaip vaikas amžinai.

Jie kito širdis kuopė,
savas suteršdami;
o aš valau tik savo –
ir sąžinė rami.