Nepažįstamo žmogaus skundas

Tada, kai žvaigždės ir mėnulis dingo,
Kai verkė vėjas tartum senas kranas –
Susapnavau aš sapną stebuklingą,
Kaip Fenimoro Kuperio romanas:

Ten horizontas – dyvinas kaip Alpės,
Kalnynai – lyg jaunuolio aukštas tikslas…
Ir ežeras iš nuostabos apalpęs –
Poliarizuotas paslaptingas stiklas.
Sidabro pusnys, edelveisų pievos,
Ir uolos – puikios tartum Lorelei…
Viršūnėje uolos – kaip jaunas Dievas –
Šukavo plaukus sapno karalaitė.

O aš uolos papėdėje giedojau
Vien apie tai, kokia graži jinai…
Staiga matau: į sapną įrėplioja
Kažkoks žmogelis batais purvinais.

Kad ims kaip kurmis baltą sniegą rausti,
Skeryčiotis ir bliauti tartum veršis,
Lyg būtų gavęs keptuve per ausį
Ar varžtelius pamiršęs prisiveržti…

Po žalią pievą trypia karo šeiką
Nelyg indėnas, sumedžiojęs skalpą.
Taip negražiai it kalakutas keikias –
Net gėlės užsimerkia ir apalpsta.

Ir baltą sapno karalaitę mano
Jis už parankės vedasi, matau:
– Taksi! Pas Šnicelį! Į restoraną!
Aš šoku vytis jų… Ir pabudau.

Sapnų generalinis sekretoriau –
Kaip tokioje šaly gyvent, paaiškink,
Kur lenda batais purvinais, kas nori,
Į sapną lyg į stalčių ar į laiškus…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>