Menkystoms

Jūsų tiek daug, kad nežinau, ką tarti…
Linkėti jums visokių dangiškų malonių,
o gal į tėviškės laukus ir klonius
seimą sušaukt ir nuoširdžiai išbarti.

Juk jūs, kaip gaila, esat dauguma;
taip, dauguma mažoj tėvynėj mūsų…
Kaip jūsų siela? Ta minkštoji guma,
kuri nuolat dejuoja: Ak, mes žūsim?!.

Ar vis taip pat, šventadienio sulaukę,
pasiimat iš spintos naująją eilutę
ir ant neprausto veido užsimovę kaukę,
šypsodami prisisegate rūtą…

Ar vis taip pat jus niekinat naujovę,
aklai tikėdami dulkėtais laiko faktais,
o gal ir jūs sumanėt stot į kovą
už kokią nors menkystą – plikakaktę?..

O taip norėčiau broliais jus vadinti,
kad nors truputį trokštumėt jūs ryto,
kad nors truputį jaustumėte mintį:
„Mes pašaukti, kad kurtum buitį kitą!“

Tai ką gi jums, menkystos, palinkėti?
Lindėkite šablone užsidarę
ir savo majestoto ženklą – juodą skėtį –
pakelkite, kaip saulę, viršum savo dvaro.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>