Luar

Šešėlių paukščiai sėda ant plikų viršūnių,
Nykiais sparnais dausas ir žemę globdami.
Suvirpa keteros dantytu savo kūnu,
Kad šaltas debesis po nuoga krūtimi.

Išeina vakaras — toks liūdnas ir nusilpęs —
Tik jam vienam kalnų težinomu keliu.
Atogrąžų naktis jau spendžia savo kilpas,
Aplinkui sėdama juodų mirties gėlių.

O tylios žvaigždės — gal prieš milijoną metų —
Viršum galvos dangaus gilybėse spindės.
Pro aukso ašaras jos nieko neįmato
Ir niekad žemės skundo negirdės…

Iš palmių miško štai pasikelia mėnulis,
Dantyto lapo dailiai nukirptas pusiau;
Ir jaguaras, šuoliui kruvinam prigulęs,
Aukas akių žaibais apipila baisiau.

Tylu. Bambu nedrįsta pasijudint ūgis
Nė pertraukti sapnų gležniem žolių laiškam.
Lagartas mėnesin žvairas akis atsukęs —
Nenusibos lig ryto tysant paslikam?

Įkaitus žemė varva prakaitu ir šunta,
O vagalume jai ugnies marias dagstys…
Kas tai? Judėjimas vangioj tyloj jau bunda
Ir nešasi dangum didžioji maišatis.

Staiga nudunda audros žingsniai pirmutiniai;
Nušvinta debesų ugninė karūna.
Kalnai vaitoja. Po jų širdį akmeninę
Jau trankosi krioklių su griaustiniu daina.