Levos duktė

margam perynėly – paskutiniąją naktį – juodų kojinių nenusimovusios
dvi didelės baltos žuvys – keturiom rankom – be irklų varėsi,
lingavo žalio šėko pradalgėje, meduotas uogeles skynė ir čiulpė

sidabras baltas – nuometas apšarmojęs, kalės liežuviu nulaižytas!
aukso raudonis – du obuoliai neprinokę po marškiniais neskalbtais!
misingužė geltona – sagtis iš tolo šviečianti, džinsai išblukę, dulkėti!

kai lėktuvų trachėjos iškvepia Paryžiaus, Londono ar Berlyno kvapus,
atpažįstu vėją, nakties kvaitulį: vien tiktai kūną perkame, o sielą
kutenkis pati – jos nieks neužmuš, nenušaus! jeigu nori paverki, mažute!

pabust negaliu iš baltojo sapno: liūdna po švytinčiu šėlsmo medžiu,
kurpių padai kiauri, kišenėje – tuščias švirkštas, veido ovalas
suvytęs palinksta virš kriauklės dubens ir bando žaltį praryti

dulkės atranda saulės spindulio durklą, užspringęs grotuvas kosčioja,
apauga veidas lipniu garsu tarsi žmogžuvės oda, kramto išalkęs prancūzas
tuštėjančias krūtis vakare, vidurnaktį ir prieš rytą auksiniais kapliais

tyliai leidžias pavargęs mėnulis, gerklose ūkteli vangus žiovulys –
nuvarytą žvėrį erzini krūtinės narve, dūmus puti veidrodžio šukėn:
menkysta kerštingai šypsosi savo motinos akimis nakties traukiny

nedoras žvilgsnis vilioja tarsi nuo lūpdažio paraudusi nuorūka –
aptūpta mėšlamusių žioruoja suspausta tarp valkatos pirštų tėvynė:
pasileidi bėgti – kaip klounė, minios ploja ir žviegia iš juoko

kai atmintis – skylėta sena palaidinė, o kandys jau graužia rankų
pergamentą, pagalbos nebelauk: dar vienas dūris – ir nakties kojinė
pliš; aš pasiryžus bet kam, tiktai sugrąžinkit mane į savižudžių kraštą

scena mažėja: gultai be pakloto, patiltė, telefono būdelė – akiratis
lyg kalės; iš tolo aploju paukščius – nebijo prakeiktieji! tik prislinkę arčiau
išsigąsta lesbijų, mesalinų, jakaterinų, įkalintų kaulų maiše

sidabras baltas – valkatos šuns dantys prašiepti, belytė lėlė viena akim!
auksas raudonas – netyčia išgirstas žodis, vibruojantis ausyje tarsi bitė!
misingužė geltona – širdis tuščia tarsi konservų dėžutė vandeniui virti!

baigia sunykti fizika – autoportretas: šarmotam lange – trylikametės mergaitės!
ir prasmė atsiranda visiškai ne šnirpščiojant nosimi bordely prie vyno taurės:
už pašiūrės šiugžda verčiamos šiukšlės – tarytum kažkas garsiai skaitytų Kantą