->
Pasakysiu Jums legendą:
Augo beržas kaime, šalia daržo.
Naktį snaudė, rytą saulėj skendo
Ir laimingas buvo beržas.
Ir nelūžo. Visko beržas matė.
Vis lingavo – net audroj panertas.
Paskui žmonės ėmė jau kas metai
Šito beržo sulą gerti…
* * *
Už klojimo saulė prakirpo pilką skliautą
Ir juodalksnių šakas užlaužė pavėsin.
Tik nesakė, kam vakardienos greit keliauta,
Nepasakė, kur svyrančiais kryžiais stovėsim.
Tai tau, motin! Sakei, kad gyventi bus gera,
Kaip sakymuos tėvo, kaip rojuj.
O žinai, iš manęs ką padarė?
Aš keiksmu kartais viską bjauroju!
Tik many tebemirga šventadienių varsos.
Nors ir pats nežinau, kur rytoj beskraidysiu.
Bet tai nieko… aš dar kalnus nuversiu,
Aš dar marias išbraidysiu.
* * *
Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip muzika,
Taip viskas šioje žemėje praaidi;
Kaip ir jaunystė dvidešimties metų,
Marias uždegti įsigeidus.
Svajojome net pataisyt pasaulį
Ir laimę susikurt nemarią, didelę.
Taip manėme, bet ar žinojome,
Kad liksim kaip tikri paklydėliai?
Kažin kaip tie, kurie gyventi moka
Ar ilsis pamariuos baltose vilose?
O ką gi aš dabar dainuot galiu
Širdim išvarginta, beveik ir nusivylusia?
Juk mums ir marios, ir pavasariai,
Ir vyšnios žydinčios ne nauja.
Kur einame, ko siekiame, kur plakamės,
Ašai seniai gerai žinau jau…
Kaip sniegas, kaip žiedai, kaip moterys
Taip viskas pamažu nublanksta.
Palieki vienas kaip ant kalno karklas,
Kurį nuo ryto visi vėjai lanksto…
Palikite komentarą