Iš rožinių prisiminimų

Dabar jau ramu įvardint kur mūsų mintys klydo
Niekas nepavaldu dėsniams Merfio nei Froido
No rankos judesiui sapnui Strindbergo erdvei Euklido
Atsiminimų albumui blizgesiui polaroido

Sniegą delnai atšildys uogas paukščiai sules
Vienas dangus tačiau tik iki sankryžos sninga
Ir tik sekmadienio vakarą benešant lauk šiukšles
Viskas nusidažys saldžiu rausvumu flamingo

Raudonu su trupučiu balto kūdikio rausvumu
Saldainiais tokiais atsimeni vasarom iš anapus
Veidrodžio būtojo laiko šunkelio iš namų
Iš nevilties iš proto vilkint senais chalatais

Nes kartais gerai gailėtis lyg teatre paverkt
Sako kartais gerai kraujagyslės išsivalo
Grįžus iš parduotuvės išplauti grindis užmerkt
Skalbinius pabarstyt smėlio prie durų šąla

Vakaras vertas novelės dviese kai tylima kai
Šaltas ir tuščias ir gruodinas į Vilnių pro Širvintas kelias
Kai vėl priartėja kadaise nutolę liūdni laiškai
Botanikos vadovėlis „Živago“ plonais viršeliais

Eina žmogus ir kalba pats su savim tegu
Tegu vidur miesto atsiveria ir apsisninga laukas
Kai penktą ryto nuo lovos pakyla spiečius žiogų
Apsvyla saulėj sparnus ir sukrenta tau į plaukus