Dvidešimtojo amžiaus pamišęs laikrodininkas

Jie neturi širdies, nei vienos širdies,
jie – tie žmonės – kiekvienas krūtinėj –
aš girdžiu, kai klausau vidury nakties,
ir prispaudžiu ausį prie savo paties
sudraskytos odos – geležinį
didelį laikrodį plakant.

Jie neturi širdies! Jie neturi širdies!
Jie ateina kaip mėlynos šmėklos
ties mano langais – bet šitos paslapties
neatims, nepavogs, nesuplėšys: –
ją nešioju tvirtai prie krūtinės priglaudęs –
ai, kokia ji švelni ir kaip glaudžias – –

Nesakysiu… bet žemė plačioji, žalia,
ji paslėpus paslaptį tyli…
Nuėjau į laukus šito miesto gale
ir ten iškasiau duobę gilią;
ten padėjau laikrodį švelniai dugne
ir užklojau velėnom, ir niekas
nesuras jo dabar be manęs.

Nesakysiu… bet laikrodis grimzda gilyn,
ir jis auga ir auga ir auga…
Ir tyliom, ir šviesiom mėnesienos naktim,
kai išėjęs aš priglaudžiu ausį
prie grindinio drėgno: taip aiškiai girdžiu,
kaip ten skuba rateliai pamažu, pamažu,
ir kaip plaka pavargęs ir senas
didelis laikrodis žemėj…