Daina apie kaimo hefaistą

Jau švinta –
aukštam debesy
skambėjo sidabro kanopos,
kažkur nudardėjo
Hefaisto vežimas…

Varpas skambina priešpiečiams…
Išdžiūvus burna…
Aštrios hefaistiškos rankos,
grubiai atriekusios duoną,
siekia ąsočio.

Vidurdienio trumpas šešėlis –
prie kalvės ilsisi ratai,
augalotam pavėsy
baltuoja plati skrybėlė. –
Saulė pačiam horizonte.

Liepsnojančio žaizdro
virpąs atspindys,
užlūžęs sienos briaunoj,
suskaldo veidą pusiau. –
Tada – saulės laida.

Vakaras eina –
nusimeta marškinius,
sugirgžda sklendžiamos durys,
pėda plati
basa spaudžias į smulkų ežero žvyrą.

Garuoja viralas,
kvepia išbaltintos lino paklodės…
Plaukiančiam vasaros debesy –
sidabrinės žirgų kanopos. –
Naktis.