->
Iš neramaus kalnų šaltinio —
Iš žemės almančios žaizdos —
Srovena kraujas nuolatos.
Traškiu juoku nusikvatoja
Ir puola po granito kojų
Gelmėn cascata cristalina.
Rami ir išdidi žydrynėj
Viršūnė klausos amžinai,
Ką kalba verdantys klanai;
Kaip jaunas spindulys sudūžta
Į minkšto pūko tavo gūžtą
Spektru, cascata cristalina.
Ir tu to juoko sidabrinio
Šalia akmens įsiklausai.
Ak, ten pažįstami garsai
Tų marių, kur tave viliojo
Jaunystės metų tolumoje…
Dainuok, cascata cristalina!
Mane kažkas apsikabino
Ir glaudžia mylinčia ranka.
Pakyla metų uždanga!
Matau klonius ir pilką dangų…
Užgautas medžio medis žvanga —
Tai tu, cascata cristalina.
Joks paukštis siekti nemėgino
Skaisčiosios laiko kateros.
Aš grįšiu ten! Rausvos žaros
Jau akys kupinos, jau širdį
Iš tolo ta daina nugirdė…
Dainuok, cascata cristalina!
Palikite komentarą