Būties melodija

Žemės vargo sėją sėjęs,
Atsitiesk ir būk kaip vėjas –
Stauk, kaip staugia vėtros šūkis,
Sūkuriais po tyrus sukis,
Žadink žemės ertmę margą –
Tai tau atpildas už vargą…

Kilk į dangų dulkių bokštu,
Rūsčiai siausk, kad girios šniokštų,
Ir, žaibavęs, trenkęs, griovęs,
Iš sužadintos ertovės
Grįžk į savo ankštą rūsį,
Kur tu, verge, laisvas būsi…

Tavo žemas stogas skūra…
Jungą vilkęs, būk kaip jūra,
Mesk į žydrį rūsčią bangą –
Audros siūtis tesužvanga
Ir teplūsta kranto smiltį –
Tai tau atlygis už viltį…

Žadink drąsiai vėtros metą,
Supk įširdusį verpetą,
Kai jis tvinksta, kai jis semia
Tavo vargo lopšį – žemę,
Ir pasiautęs nešk į uostą
Žemės ilgesį paguostą…