Autoanalizė

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
Ar dar verta, ar iš tikro verta
Vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
Žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
Nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
O visi- su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
Prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
Kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
Peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit-
Jau, atrodo, švinta,
O kažkas dar ieško pats savęs.