Akmuo

Riedėt pavargęs nuo aukščiausio kalno,
sustojo pailsėt po samanom tiktai.
Praeiviai gulintį negailestingai spardo
ir keikia jį piktai.

Šiandieną akmenys pasaulyje visam į akmenis atvirto:
puikiausi rūmai vien griuvėsių apleista krūva.
Tenai, kur sklidinos sidabro taurės dužo ir žvangėjo,
šiandieną kaukia pririštas šuva.

Žmogaus širdis kadais (matyti!) akmeniu buvojus –
šiam amžiui liko vėl akmuo,
tik niekas jos nespardo kojomis,
nors žmogiška širdis – riedąs akmuo.