Á Tõa

Naktis. Atogrąžų rūke beformės lytys
Į jauno mėnesio duknas be garso kniumba…
Pabūk, pabūk čionai dar valandėlę trumpą,
Kol ims aušra sidabro upėse žvalgytis!

Pasaulis neregėtas pradeda vaidintis,
Vos miegas merkia žiedą, lizdą susūpuoja.
Taku tada vis noris grįžti mylimuoju,
Nors rankose kraujuoti ima visos mintys.

Vienišas medis dunkso prie apleisto kelio…
Ar man, ar man, o juodas pakaruokli, moji?
Toli žmonių, toli minios. — Brangi vietele!

Tuojau, tuojau… — Kaip gera čia, o mylimoji,
Slapta krūtinę drebančia ranka praskleisti
Ir pirštais neužgyjančią paliesti žaizdą.