Upelis

Va, upelis, va, giedrutis –
Kas jam akmens, kas jam kliūtys!
Žemėn jis giliai įdubo
Ir čiurlena, straksi, skuba…

Bet tenai, kur širdys kali,
Veikiai čiurškia jis pro šalį –
Lyg aplenkia vargo klėtis,
Kad netektų jam žmonėtis…

Tu vis sergies žemės grumstų,
Kad tavęs jie nesudrumstų,
Bet pasuk, upokšni, kelią
Ten, kur vargšui širdį gelia,

Žybtelėk į skurdo ūkį –
Tavo pasakos jis lūki
Apie aušrą, apie kraštą,
Kur šios žemės vargas mąžta…

Ir iš ten, kur skausmas vieši,
Gal tu ašaras išneši,
Šios pakalnės skalsią mantą,
Į giliųjų jūrų krantą…