Lietūs

Suaižėję vieškeliai tiesia dulkėtas rankas
į rytus, į vakarus, šiaurę ir pietus. Į dangų ir žemę.
Bespalviai, kurtūs miškai anglėja vidurdienio saulėj.

Bokštai varinėm burnom atsivėrę į peleninį skliautą.
Sausi šuliniai. Suskirdusios lentos – lopšio ir karsto.
Sukepusios lūpos kartoja bebalsį burtą.

Vidurnakčio valandą drėgno vėjo plaštakos paliečia
sausą ąžuolo žievę, žvaigždžių nuodėgulius, tuščią
tvenkinį, kaip pavargėlio delną, atvertą į debesis.

Gailiai surinka pirmojo lašo šaka užgauta:

Tada susverdi ir pradeda šniokšti giria,
giliai ir godžiai alsuodama tirštą miglą,
puolančią garo baltom bangom į slėnių gilybę.

Vieškeliai plaukia akiratin žvilgančiomis gyvatėmis.
Veidai suodini, pakelti į šiltą šniokštimą. Godžiai
gerdamos saldžią drėgmę, švebeldžiuoja laimingos lūpos.