Kumečio vaikas

Pro aprūkusį, drumzliną langą
tu svyruojantį medį ir purviną kelią matai.
Kartais pakeli veidą į dangų:
vėjo genami, lekia skliautais debesų skutai.

Tu matai ten pašėlusius, juodus arklius –
jų plasnojantys karčiai uždengę pusę dangaus;
ir ištryškęs pro debesį saulės skurdus spindulys
tau atrodo kruvino, ilgo, sunkaus
botago virvė… Kaip jie lekia, kaip lekia tolyn! – –
Tu norėtumei būti tenai – nors vieną kartą…

Pro lūšnelės aprūkusį langą
tu svyruojantį, pilką medį matai.
Ir kai pakeli veidą į dangų:
taip, tu norėtumei būti nors kartą tenai, su žirgais, aukštai…