Ilgesio žemė

Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai žvelgė didelėm juodom akim vidun rudens tamsa –
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
mes rinkome liepsnojančių vaizdų gijas,
o vėjas šaukė skundą tolimą, klajodamas laukais – –

Ir kai išėjome naktin – tau iš dangaus
nupuolė į rankas juoda žvaigždė…
Ir tolimi miškai garsiau pradėjo gaust,
ir jų gaudimo prisipildė medžiai ir erdvė…

Tada tu žvaigždę lūpom palietei ir pasakei:
klausykime – tai kalba mano pelkės ir miškai – –

Ir naktyje suspindo klaidžiojančios liepsnos…
Ir pasigirdo irklų palaimus pliuškenimas…
Ir upė spindinti, bekraštė išsiliejo šešėliuotom pievom…
Naktis išnyko. Vėjas mirė. Likom tiktai mes…

Tavojoj rankoj vis plazdėjo dar juoda žvaigždė…
Bet šviesūs paukščiai skrido skambančiais sparnais,
ir kaip sidabras biro plunksnos jų vandens gelmėn,
ir vėrėsi žiedai, žėrėdami kaip kraujas kruvinai;
ir degė medžiai, įsisiurbę didelėm šaknim
į žemę juodą ir garuojančią, kaip liepsnos,-
ir jie ligi vidudienio nunoko, ir naktim
šlamėdami jų lapai krito žemėn, lyg ruduo juos liestų –
ir kitą rytmetį stovėjo vėl nuogi saulėteky…

Tenai lengvi kaip tošys skrido luotai,
ir baltos burės švietė kaip pražydę vyšnios,
ir nedrąsi mergaitė ėjo kaistančia smiltim…
Ten sietuvos kaip akys gilios, juodos
žiūrėjo į pravirusią dangaus mėlynę –
ir lengvas vėjas žaidė permatomomis vilnim.

Naktis buvo išnykus. Vėjas miręs. Likę mes vieni.

Klausykime, tai kalba mano pelkės ir miškai –
tu tyliai palietei ranka mane ir pasakei.- –

Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai gaudė už pelkynų tolimi miškai –
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
o vėjas šaukė lyg žmogus, klajodamas laukais.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>