Gintaras

Debesys drengia dangų.
Vėtra artėja.
Į baltą Baltiją brenda,
per smėlį ir vėją,
tūkstantamečiai pušynai.
Priėję
pakrantę, krenta
šniokšdami į devintąją bangą
ir giliai gelmėn paskandina,
šakų ir šaknų raizgyne,
smėlį, žaibus ir vėją
ir gintarą

* * *

Ko taip baugščiai,
taip greitai
plaka prijaukinto
sakalo mano
širdis?

Vaikystėj svajojau: pagaučiau
pavasario šiltą, saulėtą
ir didelį vėją:
galėtų
skraidyti kartu su manaisiais
margais aitvarais…
Dūdelė –
molinis paukščiukas – kažkada dovanota tėvo tėviškės turguje:
kaip greit sutrupėjo tarp pirštų…
Nemoka
jokia ranka laikyti
nei paukščio, nei vėjo.

* * *

Nebuvo pavasario:
po žiemos atėjo
žiema.
Kaip pasakoje,
kaip sapne.
Keista:
ledai kai užklojo
dangų, veidą ir ežerą –
nepastebėjau:
nebuvo vasaros
nei rudens:
po žiemos atėjo
žiema.